Du lagaminai sniego

Gimiau šešiasdešimt ketvirtaisiais, augau nedideliame Aukštaitijos miestelyje, kol, sulaukęs aštuonerių, visiems laikams persikėliau į Kauną. Būtent tą pavasarį, kai ten susidegino Kalanta. Tačiau aštuntasis dešimtmetis man susijęs ne su juo ir ne su tuomet nagus išleidusia sovietine sistema. Labiausiai – su vinilo plokštelėmis, kuriomis keli mokyklos išrinktieji slapta keisdavosi per pertraukas. Panašu, kad ir mano širdis buvo iš vinilo, nes ta muzika giliai į ją įsirašė.
Devintąjį dešimtmetį, užuot kur nors studijavęs, praleidau sėdėdamas Žaliakalnio palėpėje, skaitydamas. Jam baigiantis išėjo pirmoji mano poezijos knyga.
Dešimtasis dešimtmetis buvo skirtas boheminiam gyvenimui, kuriam veik visą save ir atidaviau. Buvau atidaręs savo knygyną, bet tai suvokiau kaip vieną iš daugelio to pašėlusio dešimtmečio nuotykių.
Dutūkstantųjų pradžioje du sezonus dirbau LTV, pristatinėjau naujas knygas bei jų autorius. Kol noras kur nors dirbti prapuolė galutinai. Ir tai buvo teisingas sprendimas, nes, metęs darbus, pradėjau leisti knygas (ši jau septinta) ir už jas gavau keletą įvairaus lygio premijų, įskaitant Nacionalinę.
Vinilo plokšteles teberenku ir vertingiausios man tos, kurios mokykloje per pertraukas švytėte švytėdavo iš po mūsų skvernų.

***
 Penki punktai apie šią knygą:
1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.
2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.
3. Daug kas buvo spausdinta „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“ ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.
4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.
5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.

Giedra Radvilavičiūtė, prozininkė, eseistė

Šitą knygą galima būtų apibūdinti taip: nuo gero gyvenimo kronikų rašytojas pasuko filosofinių gyvenimo kronikų link. O tada reikėtų aiškintis, ką tai reiškia. Tai būtų rimtas tekstas. Toks tekstas dabar suvokiamas kaip nuobodus. Knyga tapo preke, todėl aš pabandysiu ją pristatyti kaip bet kokią kitą prekę. Tarkim, flakoną naujų kvepalų.

Skaitykite šią knygą vienatvėje, tyloje ir vakaro prieblandoje – tada jos aromatas bus labiausiai jaučiamas. Patikusią esė iš karto pasižymėkite plona popieriaus juostele (skirtuku), kad staiga panorėję galėtumėte ją atsiversti  bemiegę naktį. Jos aromato pagrindas: nepagaminamos dirbtiniu būdu melancholijos aiškiaregystė, išgauta iš natūraliai pūvančio, termitų graužiamo sandalo šerdies; aštriai skaudi atminties bergamotė; aukščiausiose lingvistikos „alpėse“ distiliuotas sąmojo čiobrelis; poetizmais išsišakojanti elegantiška gardenija – augalas, turintis pretenzijų į ūksmingą didžiulį sodą.

Aukštoji nata – intymumo pojūtis, kiekviename žmoguje jis sukirbės savaip. Žemieji tonai – skaitydami sapnuosite įtikinamus sapnus, tie sapnai bus iš kito žmogaus patirties, bet ją suvoksite kaip savo: „Sapnavau, kad kasiau ir lyginau smėlį ant kapo. Taip ilgai ir uoliai, kad galiausiai... atkasiau ją. Ji buvo išfokusuotų veido bruožų (juk nepamenu), lyg bangų nuskalautas medis. Apskritai buvo medinė. Neturėjo plaukų. Tu neturi plaukų, mama, pasakiau, aš turiu daug, imk. Tada ji bandė į mane prabilti. Dusliai, lyg prašnektų karsto medis.“

Kai perskaitysite šią knygą, stovėdami gyvenimo kryžkelėje ar gatvių sankryžoje daug kartų pūsite į vos vos atgniaužtą kumštį norėdami atgaminti jos palikto bučinio skonį.

Rolandas Rastauskas, poetas, eseistas, dramaturgas

Mažųjų daiktų apologija metamorfoziškuose Kęstučio Navako tekstuose virsta didžiąja literatūra: ten, kur ką tik šmėžavo S, staiga nušvinta XL ar net XXL.    

Degtuko liepsna tampa neonu ir atvirkščiai: neono gyslelė – degtuku.